Dzūkijos nacionalinis parkas – Lietuvos valstybinis parkas, įkurtas 1991 m. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui.
Parkas yra pačiuose Lietuvos pietuose, direkcija – Marcinkonyse. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas – 55 920 ha. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnioji – Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Parko teritorija prateka Ūla, Merkys, Nemunas. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų.
Nacionaliniame parke galima susipažinti su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais.
Parke miškai užima 85 proc. teritorijos. Yra savitos žemyninės kopos Marcinkonių, Musteikos, Lynežerio ir Grybaulios apylinkėse, įspūdingi Ūlos ir Nemuno skardžiai, Grūdos ir Straujos slėniai. Parke galima pamatyti visą upių ir upelių (iš viso – daugiau nei 30) įvairovę – nuo mažyčių šaltinėlių iki Nemuno. Ypač įdomus Skroblaus upelis su gausiais šaltiniais, šaltavandenė Ūla.
Dzūkijos NP yra 4 pažintiniai takai. Gausu drėvėtų pušų – senovinės bitininkystės reliktų, įspūdingas Ūlos akies šaltinis, didžioji Jonionių griova, Ūlos skardžiai prasigraužę pro žemyninių kopų ruožą. Margionyse, Bobos daržo šaltinyje iš povandeninio urvo prasideda gausiai šaltinių vandens maitinamas Skroblus, kurio vandeningumas per 17 km padidėja beveik 100 kartų.
Prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklaviečių. Istorine praeitimi ir gražiais vaizdais garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis. Girinių dzūkų kaimuose apie Marcinkonis išliko tradicinė kaimų struktūra ir žemėnauda, daug vertingų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pastatų. Musteikos, Zervynų, Dubininko, Lynežerio kaimai paskelbti architektūros paminklais. Savo grožiu garsėja Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno kompleksas, Merkinės bažnyčia, kur gausu dailės paminklų.
Maudytis geriausiai tinka Lizdų, Gelovinės, Pakelinio, Ešerinio, Mekšrinio, Kastinio ežerai. Baidarėmis galima plaukti Ūla ir Merkiu. Plaukiant Ūla, parko direkcijoje reikia įsigyti mokamą leidimą. Siūlomi 4 maršrutai dviratininkams, vienas jų paženklintas. Dviračius ir baidares nuomoja Marcinkonių informacijos centras. Keliaujantiems pėsčiomis pažymėti 6 maršrutai. Įrengta 15 stovyklaviečių, dažniausiai prie nedidelių šio krašto ežerų bei upių ir prie šaltavandenių šaltinių. Marcinkonyse, etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centro svečių kambariuose galima apsistoti. Yra kelios kaimo turizmo sodybos. Organizuojamos ekskursijos, tradicinių amatų mokymai, teikiamos gidų paslaugos.
Kelionę pėsčiomis labai patogu pradėti iš Zervynų, Marcinkonių ar Margionių geležinkelio stotelių ir pėsčiomis pasiekti giriose išsimėčiusius etnografinius kaimus, daug „sravių“ ueplių ir „šalcinių“. Marcinkonyse galima trumpai pasivaikščioti 3,6 km Girinio sveikatingumo taku, o aplink kaimą veda 13 km pažymėtas takas.
Parko ir Čepkelių rezervato teritorijoje įrengtas 1,5 km ilgio takas žemyninių kopų ir aukštapelkės gamtai pažinti. 2 km ilgio Merkinės botaninis takas prasideda prie Merkinės piliakalnio ir vingiuoja per Merkio ir Nemuno santakos pievas bei miškus. Parengti 4 dviračių maršrutai (16–64 km ilgio), vienas jų – po Margionių ir Kapiniškių apylinkes – pažymėtas. Marcinkonių informacijos centras nuomoja dviračius.
